Darykite viską, kol turite tam laiko ir noro…

Prieš daug metų, kai dar buvo gyva mano išmintingoji močiutė, ji kartą pasakė mums su mama, kabinančioms užuolaidas prieš Velykas, vieną nuostabų dalyką…Užuolaidos tais laikais buvo naujamadiškos: su asimetriškais lambrekenais, kutais, kitomis grožybėmis…Jos niekaip nenorėjo tvirtintis prie karnizų, krito mums ant galvų…mes keikėmės, kuitėmės, kvatojome, vėl ėmėmės darbo…

– Dar visai neseniai aš būčiau iki lubų šokinėjusi, jei pas mane būtų atsiradusios tokios užuolaidos,- ištarė močiutė, – o dabar nė kruopelytės noro…Jis išeina, mergaitės…noras išeina. Viskam. Ir daiktams, ir žmonėms…

Darykite viską, kol jūs turite tam noro. Leiskite pinigus niekams – netaupykite! Niekai dovanoja džiaugsmą, o santaupos – ne. Kam taupyti? Laidotuvėms? Dar nė vienas neliko nepalaidotas…Džiaukitės, kol yra džiaugsmo. Mylėkite, kol norisi… Ateina laikas, kai ir svetimos šilumos nebesinori…Nieko jau nebesinori…

Turbūt gamta specialiai taip daro, kad mes ramiau išeitume, nesilaikytume nei už šlamšto, nei už žmonių…Štai ir aš jau pasiruošusi išeiti…O jei dabar galėčiau sugrįžti į jūsų metus, tai gyvenčiau viena diena, ir džiaugčiausi kiekvienu noru…

Močiutės seniai nebėra. O aš gyvenu būtent taip: viena diena, ir džiaugiuosi kiekvienu noru…